Dažnai rinkos dalyviai perka gandus, lūkesčius, neparemtus jokiais faktais. Kitaip tariant – jie tikėdamiesi uždirbti tiesiog perka orą. Žmonės prisiperka aktyvų, susigundę jų istoriniais verčių pokyčiais, tačiau visiškai neatsižvelgia į jų perspektyvas. Reikia suvokti, kad pirmiausia perkama rizika, o tik paskui galima tikėtis, kokią grąžą iš jos bus gauta. Šis straipsnis – apie tai, kaip suformuoti investicinį portfelį ir valdyti jo riziką.

Jei jau nusprendėte investuoti, Jums reikės apsibrėžti savo tikslus ir susikurti investavimo strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. Tikslai gali būti įvairūs: sutaupyti pinigų mokslams, automobiliui ir t.t. Esmė yra per tam tikrą laiko tarpą gauti tam tikrą grąžą. Labai svarbu apsibrėžti tikslus, nes jie padeda nustatyti, kokią riziką ketinama prisiimti ir ar apskritai tokia rizika yra priimtina. Galbūt apsibrėšime gauti 10 000 Lt. grąžos per metus laiko investavę vos 1000 Lt. Teoriškai tai įmanoma, vis dėlto įvertinę, kad tokią grąžą lydėtų didelė rizika, ko gero nuspręstume mažinti tikėtino pelno maržą. Tiesa, toks rizikos vertinimas yra labai paviršutiniškas. Norint detaliai nusistatyti tikėtinos grąžos riziką reikia įvertinti išties daug veiksnių.

Tarkime, jog jau esame nusistatę tikslus, kuriuos norėtume pasiekti per tam tikrą investavimo periodą. Dabar reikia pradėti kurti strategiją. Visų pirma, reiktų pradėti domėtis kokia makroekonominė situacija yra pasaulyje, tai yra, kokia šiuo metu ekonominio ciklo fazė ir galbūt pamėginti suvokti, kokia fazė mūsų laukia ateityje. Tai atlikus, neriame gylyn: pradedame nagrinėti kontinentus, valstybes, sektorius ir t.t. Šis metodas vadinamas top down approach. Priklausomai nuo investuotojo nuomonės apie būsimas ekonomikos ciklo fazes, atliktų valstybių ar atskirų sektorių analizių, rinkos perspektyvų ir keliamų tikslų galima pradėti kurti strategiją. Pavyzdys galėtų būti toks: šiuo metu pasaulyje – ekonomikos krizė, tačiau kai kurie makroekonomikos rodikliai jau signalizuoja apie būsimą ekonomikos pagyvėjimą. Tarkime, kad investuotojo tikslas – per metus laiko gauti 20% grąžą nuo investuotos sumos. Ko gero, savo strategijoje jis nuspręs, kad didžiąją dalį portfelio turi sudaryti įmonių akcijos.

 

Siekiant mažinti portfelio riziką vertėtų pasvarstyti apie įvairių investicinių instrumentų įtraukimą į portfelį. Pamėginsiu išvardinti ir trumpai aprašyti kai kuriuos aktyvus.

Akcijos – tai nuosavybės vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijęs asmuo įgyja tam tikrų teisių, pavyzdžiui, teisę dalyvauti įmonės valdyme, teisę gauti dividendus, teisę į bendrovės turto dalį, likusią po jos likvidavimo.

Obligacijos – tai skolos vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų turėtojų teisę gauti iš obligacijas išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba turtines teises.

Vyriausybės vertybiniai popieriai – taip pat skolos vertybiniai popieriai, tik paprastai jų pajamingumai būna mažesni.

Sąlyginiai vertybiniai popieriai (ang. derivative security) – tai vertybiniai popieriai, kurių vertė priklauso nuo kitų bazinių vertybinių popierių. Štai kelios sąlyginių vertybinių popierių rūšys:

Išankstiniai sandoriai (ang. forward) – susitarimas pirkti ar parduoti tam tikrą prekę sutartu laiku už sutartą kainą.

Ateities sandoriai (ang. futures) – esmė panaši kaip ir išankstinių sandorių tik čia nėra griežtai apibrėžtas laiko momentas.

Pasirinkimo sandoriai (ang. options) – tai teisė pirkti ar parduoti turtą konkrečiu laiko momentu ateityje už dabartinę kainą. Priklausomai nuo to, ar jūs norite pirkti, ar parduoti turtą, yra atitinkamai „call“ ir „put“ pasirinkimo sandoriai (ang. Call/put options). Dar pasirinkimo sandoriai pagal tipą skirstomi į europietiško ir amerikietiško tipo.

Finansų inžinerija šiais laikais gali pasiūlyti įvairių išvestinių finansinių instrumentų, sukurtų sąlyginių vertybinių popierių pagrindu.

Taip pat reikėtų prie finansinių instrumentų sąrašo įtraukti investicinius fondus. Tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones, kitus vertybinius popierius ar jų derinius. Investicinius fondus taip pat galima skirstyti įvairiai.

 

Ką gi, jau žinome, kaip apsibrėžti strategiją, turime instrumentų, dabar reikėtų pradėti kurti taktiką. Ji turi tenkinti investuotojo tikslus bei strategiją. Taktika reikalinga tam, kad būtų galima tiksliau apibrėžti ir įgyvendinti strategijoje numatytus uždavinius. Taip pat joje galima kurti įvairius investicijų valdymo scenarijus, kurių reikėtų imtis, jei atsitiktų nenumatytų įvykių. Grįžkime prie ankstesnio pavyzdžio: investuotojas, įvertinęs situaciją, savo strategijoje apsibrėžėm kad didžiąją dalį portfelio turi sudaryti akcijos. Šiuo atveju, taktikoje reikėtų nuspręsti, kokia procentinė portfelio dalis tūrėtų būti sudaryta iš akcijų, kokios tai tūrėtų būti akcijos ir kokias kitas finansines priemones įtraukti į portfelį taip, kad jos padėtų investuotojo portfelį optimizuoti. Dar būtų pravartu pamąstyti apie atsarginius planus ar sąlygas, kada būtų galima keisti taktiką. Labai svarbu griežtai laikytis nusistatytų investavimo taisyklių. Yra keturi pagrindiniai etapai siekiant sudaryti investicinį portfelį:

Aktyvų vertinimas

Turto alokacija

Portfelio optimizavimas

Portfelio tikrinimas

 

Pradėsiu nuo aktyvų vertinimo. Šiam etapui įgyvendinti reikia pasitelkti fundamentaliąją analizę – analizuoti bendrovių finansinių rodiklius, jų istorinius duomenis, stengiantis išsiaiškinti, kokius pinigų srautus įmonė generuoja, kokie jos skolos įsipareigojimai, pelno marža ir t.t. Priklausomai nuo poreikių, renkamasi, į kokius duomenis reikia atkreipti daugiau dėmesio. Informacijos apie kompanijos finansinę būklę reiktų ieškoti įmonių finansinėse ataskaitose, kurios visuomenei pateikiamos periodiškai. Paprastai reikėtų analizuoti ne vieną ataskaitą, o tiek, kad būtų galima susidaryti istorinį vaizdą apie įmonės praeitį, jos verslo ciklus. Vienos kompanijos rezultatų neužtenka, kad būtų galima priimti investicinį sprendimą. Reikia analizuoti kitas, tokia pačia arba panašia veikla užsiimančias kompanijas, lyginti jų duomenis su sektoriaus vidurkio duomenimis ir tada išsirinkti priimtiniausią variantą. Atlikti analizę galima pasitelkus santykinius rodiklius. Trumpai kai kuriuos pamėginsiu apžvelgti.:

Pelningumo rodikliai

Bendrojo pelno marža – tai bendrojo pelno ir pardavimų santykis. Rodiklis parodo, kiek bendrojo pelno bendrovė gavo nuo vieno pardavimų lito per ataskaitinį laikotarpį.

Veiklos pelno marža – tai veiklos pelno ir pardavimų santykis. Rodiklis parodo, kiek veiklos pelno bendrovė gavo nuo vieno pardavimo lito per ataskaitinį laikotarpį.

Grynojo pelno marža – tai grynojo pelno ir pardavimų santykis. Rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka kompanijai nuo vieno pardavimo lito per ataskaitinį laikotarpį.

 

Efektyvumo rodikliai

ROAA (ang. Return on Average Assets) – tai grynojo pelno ir vidutinio viso turto santykis. Rodiklis parodo, kaip efektyviai kompanija naudoja savo turtą pelnui gauti.

ROAE (ang. Return on Average Equity) – tai grynojo pelno ir vidutinės akcininkų nuosavybės santykis. Rodiklis parodo, kaip efektyviai yra naudojamas akcininkų turtas pelnui gauti.

EBITDA – pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją. Rodiklis parodo, kokį pinigų srautą įmonė sugeba generuoti. Kreditoriai naudojasi EBITDA, norėdami nustatyti, kiek kompanija gali turėti finansinių įsipareigojimų.

 

Likvidumo rodikliai

Skolos koeficientas – tai įmonės įsipareigojimų ir jos viso turto santykis. Rodiklis parodo kokia įmonės turto dalis yra finansuojama skolintomis lėšomis.

Skolų ir nuosavybės santykis (D/E). Parodo, kiek skolintų lėšų tenka kiekvienam nuosavybės litui.

 

Apyvartumo rodikliai

Atsargų apyvartumas – tai pardavimų savikainos ir vidutinių metinių atsargų santykis. Rodiklis parodo, kiek kartų per nagrinėjamą laikotarpį atsargos virsta pinigais.

Gautinų sumų apyvartumas – tai pardavimų ir vidutinių gautinų sumų santykis.Rodiklis parodo per kiek dienų pirkėjai atsiskaito su įmone už parduotas prekes ar suteiktas paskolas.

Mokėtinų sumų apyvartumas – tai pardavimų savikainos ir vidutinių mokėtinų sumų santykis. Rodiklis parodo, per kiek dienų įmonė atsiskaito su tiekėjais.

 

Rinkos rodikliai

P/E (ang. Price to Earnings Ratio) – tai įmonės kapitalizacijos ir grynojo pelno santykis. Jį galima būtų interpretuoti taip: kiek investuotojas sumoka pinigų už kiekvieną įmonės uždirbtą litą. Šis rodiklis naudojamas palyginti panašias įmonės. Jis netinka skirtingų įmonių palyginimui, nes skirtingų verslo tipų įmonių P/E rodiklis gali žymiai skirtis.

P/Bv (ang. Price to Book Value Ratio) – tai įmonės kapitalizacijos ir jos buhalterinės vertės santykis. Rodiklis labiau naudojamas, kai reikia vertinti imlias kapitalui kompanijas, kurios turi daug materialaus turto. Jis netinkamas, kai reikia vertinti kompanijas, kurios turi daug skolų.

P/S (ang. Price to Sales) – tai įmonės kapitalizacijos ir jos pardavimų santykis. Rodiklis parodo, kiek rinkoje mokama už kiekvieną kompanijos pardavimų litą.

 

Vis dėlto, teisingas kompanijos pasirinkimas remiantis finansiniais rodikliais dar neužtikrins, kad investuotojas, įsigijęs jos akcijų, gaus teigiamą grąžą numatomu laikotarpiu. Įmonės situacija ataskaitoje gali blizgėti, išsiskirti savo patrauklumu iš kitų to paties sektoriaus bendrovių, tačiau jos akcijų kaina rinkoje nebūtinai judės teigiama kryptimi. Problema yra ta, kad ataskaitose parašyta istorija, o patyrę rinkos dalyviai atgal nesižvalgo, jie žiūri į priekį. Taigi, reikia įvertinti, kokius pinigų srautus kompanija galės užtikrinti ateityje, ar ji nesusidurs su likvidumo problemomis, galų gale, reikia žiūrėti, kaip veiks visa ekonomika.

 

Apie tai, kiek kokių finansinių instrumentų tūrėtų būti investiciniame portfelyje nagrinėjama turto alokacijos ir diversifikacijos teorijose. Turto alokacija – tai investicijų paskirstymas po įvairias turto grupes: akcijas, obligacijas, derivatyvus ir t.t. Diversifikacija – tai vienas iš sisteminės rizikos mažinimo būdų. Portfelio diversifikavimo esmė yra minimizuoti portfelio riziką pasiekiant norimą grąžą. Verta paminėti moderniojo portfelio valdymo teoriją už kurią H. Markowitz gavo Nobelio premiją. Pagal šią teoriją įmanoma nubrėžti liniją, kurios visi taškai būtų optimalūs portfeliai, tai yra, visi toje linijoje esantys portfeliai tūrėtų geriausius grąžos ir rizikos santykius. Šiandien ši teorija yra taikoma, tačiau ji turi pagrindinį trūkumą – remiamasi istoriniais duomenimis. Vakar buvęs optimalus portfelis, nebūtinai tokiu bus rytoj.

Parinkti tinkamas pozicijas portfelio sudarymui bei jį prižiūrėti, galima pasitelkiant įvairius rizikos valdymo rodiklius. Trumpai kai kuriuos iš jų aprašysiu:

Alfa – parodo, kiek portfelis arba turimas finansinis instrumentas daugiau ar mažiau uždirba nei lyginamojo indekso rezultatas. Kai portfelio alfa > 0, tai jis uždirba daugiau nei rinka. Kai portfelio, arba turimo finansinio instrumento alfa < 0, pasiekiami prastesni nei rinka rezultatai.

Beta – parodo, portfelio agresyvumą lyginamojo indekso atžvilgiu. Jei beta < 1, tai portfelis yra mažiau rizikingas už lyginamąjį indeksą. Atitinkamai, rinkai kylant reikėtų tikėtis mažesnės nei rinka grąžos. Tuo tarpu, beta > 1 signalizuoja, kad portfelis gali gauti didesnę grąžą rinkoms kylant ir daugiau prarasti, joms krentant.

Standartinis nuokrypis – parodo investicinio portfelio vertės svyravimų riziką.

Koreliacija – parodo ryšio stiprumą tarp dviejų kintamųjų. Šio koeficiento pagalba galima nustatyti, kokią įtaką portfelio rizikai darytų papildomai į jį įtrauktas tam tikras finansinis instrumentas. Koreliacija labai svarbus koeficientas siekiant diversifikuoti portfelį. Jei koreliacija tarp portfelio ir norimo į įtraukti finansinio instrumento yra neigiama (t.y. artima -1), tai įtraukus šį instrumentą į investicinį portfelį, jo rizika sumažėtų.

Šarpo rodiklis (ang. Sharpe ratio) – parodo investicinio portfelio realų pelningumą prisiimant tam tikrą rizikos lygį. Kuo rodiklis aukštesnis, tuo jūsų portfelis geriau valdomas. Pavyzdžiui, naudojant Šarpo rodiklį, galima palyginti įvairius investicinius fondus.

Treinoro rodiklis – jo esmė panaši kaip Šarpo rodiklio, tačiau jis lygina portfelio pelningumą tik su sistemine rizika, tuo tarpu, Šarpo rodiklis apima visą riziką.

 

Šiame straipsnyje apžvelgiau tik nedidelę dalį to, ką reikėtų žinoti apie investicijų valdymą. Tai pakankamai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir praktikos. Labai svarbu, kad kiekvienas investuotojas teisingai susikurtų strategiją ir turėtų ryžto bei kantrybės jos laikytis. Tik tuomet galima tikėtis pasiekti teigiamą grąžos. Tikiuosi, kad šis kuklus gidas į investicijų valdymo pasaulį bent truputį praplėtė Jūsų investavimo žinių bagažą. Linkiu nesustoti vietoje bei nuolatos tobulėti – tuomet tikrai pasieksite savo tikslus. Sėkmės!

Straipsnio autorius: Aivaras Milčikas